Australija

Mystery Flights (#1)

Žinau, yra tokių žmonių, kurie galbūt neskaičiuoja pinigų, o gal ir skaičiuoja, bet mėgsta azartą ir riziką, ir yra pasiryžę statyti ne tik ant juodo bet ir ant nulio kai azartas pagauna. Aš turbūt esu viena tokių žmonių.

Šiandien sėdėdama darbe kažkaip netikėtai prisiminiau tokį mistinį dalyką kaip “Mystery Flights”. Kadaise, norėdami su Kolinu kažkur išsmukti iš miesto savaitgaliui, užkliuvome už jo idėjos užsisakyti Mystery Flights, ir buvome ne juokais susigundę, bet… nesiryžom :) Pradėjom skaičiuoti pinigus, atstumus, siūlomus “destination” variantus ir package’us. Kolinas vis kartojo: “duodu 80%, kad nuskraidins mus į Kanberą, o tada trunysime ten visą savaitgalį”. Kitaip tariant, grybas gausis.

Bet taip dvejojome mes, praktiški (ne, šiaip jau tai nelabai praktiški mes) žmonės, gyvenantys Sidnėjuje, kurie jau yra buvę ir Kanberoje (kuri yra netoli ir nieko ten gero), ir Byron Bay, ir Melburne, ir Gold Coast, ir Brisbane… Taip kad mūsų variante šansų atsidurti ten, kur mes visai nenorim, buvo kur kas daugiau. Tačiau jei imtume kitą variantą, kur sakykim žmonėms nėra svarbu kur atsidurti, gal netgi ir geriau kai ne jiems patiems reikia už save nuspręsti, o tuo pačiu išlieka maloni staigmena, siurprizas – tuomet, sakyčiau, kodėl gi ir ne?

Kas gi yra tie “Mystery Flights”, turbūt nėra labai sunku atspėti. Viskas vyksta taip: eini į jų tinklapį, apsisprendi kada nori išvykti, pasirenki miestą iš kurio skrisi, laiką, kuriam skrisi, sumoki pinigus, už poros dienų atgal gauni bilietus į “bala žino” kur (su grįžimu), nakvynę 3+ žvaigždučių viešbutyje, plius pasitikimą ir išlydėjimą iš oro uosto.

Jeigu įsivaizduojate save sėdint kazino prie ruletės staliuko žaidžiant su kruvele žetonu arba viešint Australijoje be kažkokių itin konkrečių planų ir jaučiate norą surizikuoti, skirtumas iš esmės yra tik tas, kad antrąjam variante kažką atgalios jūs visviena gausite. Klausimas tik, kiek tai bus verta jūsų pinigų?

p.s. jeigu kada mes visgi pasiryžtumėm tokiam nuotykiui, pažadu būtinai apie tai parašyti. Jeigu gi ryšitės jūs, parašykite man komentarą kaip jums sekėsi ;) O tuo tarpu, sėkmės nenuskristi į Kanberą :)) (juokauju)

Tęsiu pažindinimą su australų muzika – #2 Natalie Imbruglia – Torn (1)

Šiandien nutariau nedėstyti minčių apie gyvenimą, o eiti tiesiai prie muzikos :)

#2 – Natalie Imbruglia – Torn (1)
Tiesą sakant, iš pradžių planavau parašyti visai apie kitą grupę, bet tada štai kažkaip pagalvojau apie šitą gabalą ir pakeičiau nuomonę.

Šis visiems gerai pažįstamas 90-tųjų pop hitu tapęs koveris yra australų aktorės Natalie Imbruglios pirmasis šuolis į pop muzikos viršūnę.

Natalie Imbruglia, kaip ir nemaža dalis kitų australų dainininkų, aktorių ir šiaip žymių televizijos žmonių, savo karjerą pradėjo nusifilmavusi vienoje iš kultinių australų muilo operų “Kaimynai” (Neighbours), kažkada seniai bandytą rodyti per tais laikais gyvavusią Litpoliinter TV (dabar LNK).

Už šį gabalą Natalie buvo nominuota Grammy apdovanojimui kaip Geriausia Pop Vokalistė, tačiau pralošė jį Celine Dion, tais pačiais metais išleidusiai Titaniko mega-hitą “My Heart Will Go On”. Kaži ar kas abejojo.

Ši daina, bent man asmeniškai, turi kažką labai jaukaus, šildančio ir nuotaiką pakeliančio, kas man joje ir patinka. O prakalbus apie jos klipą, tai man kažkada labai patiko tas klipe vis besimalantis vyriškis :), kuris pas mane tadum buvo iškart įrašytas į “svajonių vyriškių” sąrašą, ir dar vis nėra iš ten išbrauktas :))

Karštis + pradedu pažindinimą su australų muzika – #1 Nick Cave – Into My Arms (1)

Karštis… Sahara…

Vasarai jau praktiškai ant nosies, Australiją vėl užgriuvo eiliniai karščiai (šiandien +33).

Štai jums tipiškiausias australiškos vasariškos dienos pavyzdys – ryte už lango skaidrus ir žydras dangus, dieną spigina kaitri saulė, vakare prasineša smarki liūtis su žaibais per visą skliautą ir perkūnijomis lyg iš gretimo kambario.

Trumpalaikis lietus čia yra daugiau nei dažnas, dažnas yra šiltas lietus, ir stiprus lietus dideliais lašais. Kažkaip prisiminė man dabar, kai dar gyvenant Londone pabusdavau ryte, o ten mane pasitikdavo vis tas pats vaizdas – debesys, nesibaigiantis krapnojimas, neretai dar ir smarkus vėjas. Kiek skėčių aš esu ten sugadinus bekariaudama gatvėje su angliškais musonais… Na bet visa tai jau praeityje. Dabar štai atėjo karščių sezonas.

Vakar bevažiuojant į darbą, tik spėjus išvažiuoti į pagrindinį greitkelį, man pirmą kartą gyvenime sprogo automobilio padanga. Teko virš valandos sėdėti ant kaitrios saulės ir laukti pakol atvažiuos kelių tarnybos vyrai su reikiama technologija ir pakeis mano mašinai padangą. Jaučiu belaukiant ten ant saulės išprakaitavau kokius du litrus vandens :)) Padanga tai plyšo net trijose vietose. Spėju, jog dėl to, kad pritryniau ją kur į bortelį (dar vis mokausi atbulai parkuotis). Kol dariedėjau iki saugaus kelio pakraščio sustojimui, draugiški eismo dalyviai jau baigė mane mirtinai užbadyti žvilgsniais ir pirštais.

Sako, egzistuoja du tipai žmonių: vieniems patinka vėsus klimatas, kitiems – karštas. Vieni negali tverti speigo ir šalčio, kiti negali pernešti nuo prakaito prilipusių prie kūno marškinių ir kepinimosi ant saulės. Pamenu Airijoje gyvenome tokiame 100 metų senumo statybos name, kuriame vonios kambarys buvo įrengtas namo rūsyje. Tamsus, vėsus ir be radiatoriaus. Žiemos metu to kambario temperatūra nukrisdavo, nemeluojant, praktiškai iki nulio. Buvo žiaurus reikalas, kai reikėdavo prisiversti ten nusirengti. Grįžus į kambarį, nebegalėdavau nulipti nuo radiatoriaus.

Taigi, galvojau sau, ryškiai būsiu gimusi ne tam pasaulio pusrutulyje. Man buvo kažkada kažkas taip paaiškinęs.

Oras ir klimatas Australijoje yra žinoma vienas geriausių dalykų iš visų tų dalykų, kuriuos galima rasti Australijoje. Ir nepaslaptis, karštis čia yra laukiamas kaip Kalėdos, tada paplūdimiai nusisėja banglentininkais ir pasyviais gulinėtojais, nepaisant to, kad odos vėžys yra vienas didžiausių Australijos baubų.

Bendroje sumoje manau, jog karštį tveriu pakankamai gerai. Sunku tik būna užmigti vakarais. Pas mane kadangi nei oro kondicionieriaus, nei ventiliatoriaus nėra, tenka suktis buitiškais metodais. Prieš miegą pasimerkiu save į šaltą vandenį, tada šlapia galva einu į lovą, ir dar kojas į drėgną rankšluostį įsivynioju. Tada gaunasi užmigt. Jeigu jau visai blogai, tai tada dar ir šlapiu rankšluoščiu apsikloti reikia. O tada jeigu uodai naktį nepuola ir nezvimbia po ausimis, tai ir miegas būna saldus ir ramus.

__________
Sounds of Oz: #1 – Nick Cave – Into My Arms
Prieš šimtą metų jau žadėjaus pradėsianti pildyti jūsų australiškos muzikos kolekciją, kurią dabar ir ruošiuosi pradėti pildyti nuo bene visiems gerai žinomo atlikėjo, žemabalsio Nick’o Cave’o. Nick’as yra kilęs iš nedidelio Australijos miestelio Warracknabeal, esančio Viktorijos valstijoje netoli Melburno. O čia yra vienas iš mano mėgstamiausių jo solinių kūrinių:

Rytas – raudonas smogas Sidnėjuje

Šį rytą mes pabudome su štai tokiu vaizdu pro langą

Kolinas pasakė:
- Pažiūrėk į lauką…
Aš pasakiau:
- Kas čia? Pasaulio pabaiga?
Kolinas pasakė:
- Tikiuosi, kad taip. Nebereikės eit į darbą.

7:00 am - tokiu metu dangus paprastai jau būna šviesus, ir dažniausiai giedras

Per naktį visas mūsų Naujasis Pietų Velsas pasidengė štai tokiu raudonu rūku – rausvų dulkių debesiu, užneštu iš vakarų pusės atpūtusių stiprių vėjų.

Raudonas dangus

Prognozuojama, kad iki pietų šis rūkas turėtų išsisklaidyti.

Tačiau mašinų plovykloms šiandien neabejotinai yra laiminga diena :)

Nuo pirmadienio į darbą autobusu arba įvadinis skyrius į Australijos vorų pasaulį

Viskas… Baigėsi mano ratuoto katino dienos. Nuo pirmadienio mano mašinos rakteliai kaba gražiai pakabinti ant kabliuko šalia lauko durų. O aš, jau spėjusi maloniai priprasti prie patogaus ir greito nusigavimo į darbą, neplanuotai vėl prisiminiau dvasingas svajingo laukimo akimirkas Sidnėjaus viešojo transporto stotelėse.

To priežastys iš esmės yra dvi:
1) Sėdo mano mašinos akumuliatorius. Ir kadangi per pastaruosius kelis mėnesius tai nutinka jau nebe pirmą kartą, peršasi išvada – atėjo laikas jį keisti. Tačiau iki to man šiuo metu nedasitiesia rankos. Ir dėl to dalinai vėl gi yra kalta antroji priežastis.
2) HUNTSMAN’as!

Kas tas huntsman’as? Huntsman’as yra voras, arba kitaip tariant tai, su kuo kuriuo nors gyvenimo momentu, deja, tenka susitikti visiems gyvenantiems Australijoje (o jeigu labai pasiseka, tai ir tiems joje apsilankantiems). Nors aš per pastaruosius metus jau spėjau priprasti prie gana nemažo skaičiaus mažųjų sugyventinių, huntsman’as man vis dar nėra labai mielas draugas (ir kažkaip nepanašu, kad kadanors bus!).

Štai žiūrėkite koks grožis:

Huntsman

Tas pats gerulis tik iš arčiau

Baugintis, iš esmės, didelės priežasties nėra, ibo Huntsman’as, sakoma, yra visiškai nepavojingas (t.y. nenuodingas), kitaip nei dauguma Australijoje gyvenančių vorų. Užtat jis pasižymi keletu kitų, itin nemalonių savybių:
1) Apetitą skatinančiu dydžiu ir išvaizda. Tikėkite arba ne, bet suaugusio australiško huntsman’o skersmuo (čia jau su kojomis) gali siekti iki 15сm. Kitaip tariant – 2cm širšės formos kūnelio ir 13cm ilgų, mėsingų kojyčių. Ir čia Australijai, skaitau, dar nuskilo. Jo artimieji giminės iš artimųjų rytų ištįsta iki 25-30сm – tokį jau net praktiškai galima įsivaikinti.
2) Antroji geroji huntsman’o savybė – reaktyvinis greitis (90cm/s). Matote, huntsman’ai nesuka voratinklių, savo aukas jie medžioja patys, ir dėl to yra pasiutiškai apsukrūs ir greiti. Tai, ypač pirmąjį kartą, įvaro nemenką šoką.
3) Na ir geriausia naujiena yra ta, kad jų net nereikia toli ieškoti. Labiausiai jie mėgsta gyventi tarp mūsų – garažuose, lauko sandėliukuose, namuose, ofisuose… netgi mašinose:

Ramiai, sakau. Stenkimės nepanikuoti. Na, teisybė yra tokia, kad susitikimo su huntsman’u, kaip patys turbūt suprantate, prognozuoti negalima (o būt gerai). Mano bendradarbiai sykį su manim pasidalino savąja “nerašyta taisykle”, bylojančia – kasmet po vieną huntsman’ą mašinoje (ten jau tada kitas klausimas pavyks jį susitikti tau ar ne). Mano nuomone, susitikimas su huntsman’u miesto ribose yra panašiai tokia pati loterija kaip kad susitikimas su kengūra už miesto ribų (dargi sprendžiant pagal jų gausą).

Pavyzdžiui:
Mano viršininkas (6 metai Australijoje) – skaitliuke: 0 huntsman’ų (kas yra tiesiog pavydėtina retenybė, arba gal jis tiesiog apsimeta, kad jų nepastebi).
Mano pažįstama (15 metų Australijoje už vairo) – skaitliuke: 5 huntsman’ai vien tik mašinoje.
Aš (1 metai Australijoje) – skaitliuke: jau 3 huntsman’ai – vienas ofise, vienas namuose, o dabar jau vienas ir mano mašinoje…

Dokumentinis kadras - huntsman'o gaudymas namuose (tą kartą mažutis pakliuvo)

Taip taip, pamenu lyg tai nutiko vakar :) Na bet grįžkime atgal prie mano mašinos. Praeito penktadienio vakarą, reiškiasi, važiuoju aš namo. Ruošiuosiu posūkiui į dešinę (vairuotojo pusėje), pasuku galvą žvilgtelėti į šoninį veidrodėlį, bet iki veidrodėlio akys nebedatempia – ant mano lango stiklo, tiesiai man prieš nosį – huntsman’as, ramiausiai sau pėdina stiklu mašinos galo link. Pasakysiu jums atvirai, visa laimė, jog tuo metu jis buvo išorėje, o aš stovėjau sustojusi sankryžoje, antraip būčiau kogero jau stuktelėjusi kam nors į galą (vos sau sprando nenusisukau besekdama jo trumpą odisėją).

Paranoja kuteno mane visą kelią. Vis atrodė, jog tai huntsman’as mane kutena. Vos datempiau iki namų, kojos-rankos purtėsi lyg kas mane ant atviro elektros laido būtų pasodinęs. Garaže vos neįsirėžiau į stulpą, kad šokau aš iš mašinos visa kratydamasi – b**********a – pamažu atgavau kvapą. Na kur ten tas mano huntsman’as? Išlįsk! O huntsman’o tai jau nebematyti. Nu ir kaip man dabar žinot – ten jis dar ar jau nebe ten? Kolinas juokiasi iš manęs, sako:
- Ko tu pergyveni? Nu kas gali nutikti? Nu išlys jis kur vėl ant durelių ar mašinos stiklo, arba mašinos priekine panele perbėgs…
Lengva jam kalbėt kai jis toks atsipūtęs (iš kitos pusės, juk australas). Jis va bijo obuolio graužtukų, o huntsman’ų kažkodėl nebijo. O man tai vis galvoj dar nesusideda. Kiek apie tai galvoju, tiek mane šiurpas veria. Vienaip ar kitaip, žinau gi, nepaskutinis jis mano gyvenime, tas huntsman’as. Kaip dabar vėl tos drąsos rasti, kad į mašiną įlipti :)

Brr……